Paroda „Kultūra/Ar buvai?“

Savo istorijos pradžioje Visaginas buvo orientuotas į augimą. Planinis atominės jėgainės palydovas, turėjęs ambiciją apgyvendinti 60 tūkst. žmonių, su džiaugsmu skaičiavo sparčiai didėjantį gyventojų skaičių, didžiavosi nepaliaujamai kylančiu mokyklų ir darželių poreikiu, didžiausiu darbdaviu regione, o savo neoficialiu ženklu laikė vaisingumo ir klestėjimo simbolį gandrą. Augimo euforijos pagautam miestui stagnacijos ar mažėjimo scenarijus atrodė įmanomas tik košmare. Vis tik tai virto realybe: Černobylio avarija privertė atsisakyti dviejų iš keturių reaktorių, įstojimas į Europos Sąjungą – uždaryti likusius du. Visaginas ėmė sparčiai mažėti - gyventojų skaičius krito nuo 33 tūkst. iki 18 tūkst., o žmonių pripildytos erdvės bei infrastruktūra ištuštėjo, palikdama stūksoti ne vieną nebaigtą statyti ar dėl taupymo sumetimų apleistą pastatą.

Būtent nebenaudojama infrastruktūra iškalbingiausiai iliustruoja poatominį miestą užklupusį mažėjimą. Pastarasis iššaukė restrukūrizavimo procesą, kuris palietė net sakralią švietimo sritį - iš 7 mokyklų uždarytos 2, o likusios perdarytos į зrogimnazijas ir gimnazijas. 

Istorinei pirmajai „Sedulinos“ vidurinei mokyklai per plauką pasisekė, nes ją perėmė Visagino kultūros centras. Mokykla buvo sėkmingai transformuota į kultūros įstaigą su koncertų, choreografijos, parodų ir konferencijų salėmis bei studijomis. Tuo tarpu „Ateities“ mokyklai buvo lemta 2005 m. užverti duris, užkalti langus ir vienatvėje saugoti visaginiečių prisiminimus. Tapti mokykla-vaiduokliu ir randu urbanistiniame audinyje. Daliai žmonių gali pasirodyti, kad būtų racionaliausia pastatą griauti idant negadintų vaizdo, neviliotų vandalų ir pagaliau atvertų duris kitoms infrastruktūrinėms galimybėms. Vis tik „Ateities“ mokykla jau ilgai stūkso be aiškios ir visų palaikomos ateities vizijos. Atrodo,  kad su mokykla-vaiduokliu jau susigyventa ir ji jau neberėžia akių, o ir širdį vis rečiau besuspaudžia nostalgijos jausmas.